„Oscar“

Skaitydama Oscar, pagal Lindą Dalisi, turiu vaizdą, kuris nuo pat pradžių tapo aiškus, prisiminimą… Kurosavos filmas Sniegai (Sogni). Pirmasis skyrius prasideda nuo berniuko po lietumi prie namo; motina jį barasi ir sako, kad jis neturi tolti, nes kai taip lyja, lapės švenčia savo santuoką, ir kas jas pamato, gali nutikti kažkas baisaus. Nepaisydamas motinos grasinimų, berniukas nutolsta ir pamato lapes, kurios taip pat jį pamato; tada berniukas bėga ir grįžta namo, motina jį išvaro ir sako, kad nebenori jo namuose, nes jis per toli nuėjo ir per daug pamatė, ir kad atėjo lapės, kurios paliko vaikui kažką: dantytą peilį, kad berniukas nusižudytų. Motina pataria jam maldauti lapes, kad jos jį išgelbėtų nuo jo noro mirti. REŽISŪRINĖS PASTABOS Linda Dalisi Oscar per daug matė, paliko namus ir viską, kuo tikėjo, kad pamatytų savo miestą, savo tautą byrantį, kaip dar niekada nebuvo matęs. Šis matymas neleis jai daugiau būti Oscar, užaugusiai kaip vyrui tėvo tarnyboje monarchijai. Kai Oscar pamatys, ji lūžta, praranda daug to, kuo tikėjo, bet svarbiausia — praranda didelę dalį savo tapatybės. Ji tampa neišbaigta būtybe, ir ši neišbaigtumas mane sujaudina ir veda kažkur toli. Kažkur, ką iki šiol sunku prisiminti ir todėl sugrąžinti į širdį; kaip ir Oscar, aš neprisimenu, kada manyje įvyko pokytis, kada supratau, kad esu neišbaigtas ir netinkamas, bet šis netikrumas yra galingas balzamas, įkvepiantis tą kūrybinį procesą, kurį visuomet stengiuosi saugoti ir gynėti. Lankas iššaukia pirmą strėlę, galbūt Kupidonas arba galbūt vienas iš rytietiškų lankų, tiek dažnai pasirodančių Kurosavos filmuose, ginklas arba gyvenimo filosofija. Manau, kad Lindos Oscar yra padaryta duoti, bet niekada nieko neimti atgal. Visi personažai yra neišbaigti, visi personažai baigiasi nesuformavęsi ir pasiduoda mirčiai neišbaigti; galbūt dėl to jie klajoja kaip vaiduokliai tarpinėje žemėje, kuri praranda aukštį ir žemumą, žemėje, kurioje gravitacinė jėga praranda savo trauką, pagaliau išlaisvindama sielas iš kūnų ir atiduodama jas Meilei, vienintam Dievui, kurį galbūt mes visi daugiau ar mažiau pažinome. Tik akimirką, kai jaučiame meilę, galime gimti, ir todėl mirti tuo pačiu metu, kai strėlė mus sužeidžia į krūtinę. Dievas tyčiojasi iš mūsų. Antonio Latella -- Apie įvykius Oscar, generolo, ištikimo monarchijai ir trokštančio sūnų įpėdinių, dukra, buvo auklėjama tarsi kareivė, kad sektų tėvo karinę karjerą. Tapusi Prancūzijos karališkosios gvardijos vadai, Oscar saugo Maria Antonietta nuo jos atvykimo į Prancūziją kaip būsimojo Liudviko XVI sužadėtinės, ir tampa karalienei beveik sargu angelu. Abi moterys, bendraamžės, įsimyli tą patį vyrą, švedų grafą Hans Axel von Fersen. Tačiau jeigu abi negali viešai gyventi šios meilės – Maria Antonietta todėl, kad ji Prancūzijos karalienė, Oscar todėl, kad užauginta denyti tokiai galimybei – jaunosios karalienės jausmas bus atsilieptas iki jos dienų pabaigos, kaip vėliau atskleidė intensyvus slaptas jų laiškų apsikeitimas. Ryšys tarp Oscar ir Maria Antonietta, grindžiamas pirmosios ištikimybe ir atsidavimu, pradės byrėti, kai Oscar, stebėdama aplinkinę realybę, sudės į teisingumo svarstykles skurdą, socialinę nelygybę ir karališkos šeimos bei kilmingųjų elgesį. Pasaulis liudija naujų idėjų gimimą, balsus, kylantį ginti silpnųjų, idealų ir pilietinio, kolektyvinio bei asmeninio atgimimo.