Ugnis buvo vaistas – „Teatro della Pergola“

Ray Bradbury Fahrenheit 451 aprašo distopinę ateitį, kurioje draudžiama skaityti, nuolat įjungti ekranai atima žmonėms laisvalaikį, o mąstymo bandymai sukelia fizinį diskomfortą. Ironiška, kad ugniagesių korpusas nebeužsiima gaisrų gesinimu, o degina knygas ir, prireikus, jų savininkus. Knyga pasirodė prieš maždaug 70 metų, 1953 m., bet yra įvykdyta ateityje – tai yra XXI amžiaus 20‑ieji metai, kitaip tariant šiandien. Tačiau tu esi XXI amžiuje ir skaitai šį tekstą, taigi ar Bradbury klydo? Priklauso, kaip suprantame distopiją: ar tai prognozė apie ateitį, kuri tam tikru momentu pasitvirtina/atsmetama, ar perspėjimas apie dabartį, kuris nuolat atsinaujina? Il Fuoco era la cura laisvai perskaito ir peržvelgia Fahrenheit 451, jis jį sudegina tarsi mylimą knygą, perskaitytą tūkstantį kartų ir nuneštą į tūkstantį vietų, purvina ją, pamiršta kažkur ir vėliau vėl randa, kol viršelis išblunka, popierius atsilaisvina, o puslapiai prisipildo užrašų, bilietų, skirtukų ir prisiminimų. Penki atlikėjai perpasakoja romano istoriją, tapatinasi su personažais, juda horizontaliai žymėdami šešėlių zonas, dalykus, kurių Bradbury mums nepaaiškina ar nepapasakoja, kurdami lygiagretias naratyvines linijas, teorines nuokrypas, taip pat konstraduodami laiko kronikas tarp mūsų dabarties ir anti-kultūrinės ateities, kur kvailėjimas išgelbsti mus nuo sudėtingo mąstymo našta. Jeigu Bradbury klydo tik keliems metams, jeigu Fahrenheit 451 iš tikrųjų įvyktų, ką tu darytum?